Ar žinote, kas yra bendro tarp rausvų flamingų, dainuojančių akmenų ir viduramžių raitelių? Ne?
Tuomet meskit viską ir leiskitės į Sardiniją!
Ar Sardinija tai oligarchų poilsio vieta? Taip, oligarchai tikrai ilsisi ten. Jie sustoja prie kranto, kuris buvo pramintas smaragdiniu (Costa Smeralda), ramiai švartuojasi su savo keturių aukštų jachtom ir eina paragauti tiramisu už kainą, kuri sukrečia tikruosius italus. ,,Mamma mia, Na, ta Sardinija? Tačiau oligarchu tai negali nuvilti! Turizmas Sardinijoje yra palyginti jaunas: italai į salą pradėjo keliauti praėjusio amžiaus 60–70-aisiais. Ir kai iniciatyvūs žmonės suprato, kad atostogos saloje, esančioje krištolo skaidrumo jūros viduryje, gali sudominti užsieniečius, jie pradėjo pirkti žemę prie kranto. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad anksčiau teritorija garsiojoje „Rusijos magnatų karalystėje“ Porto Rotondo priklausė valstiečiui, kuris ganė avis.
Kartą jam buvo pasiūlyta visiškai juokinga suma už akmenų krūvą. Italas, vis dar neįtardamas šių vietų vertės, sutiko su juokingu susitarimu. Uždirbęs šiek tiek pinigų, kvailys beveik išprotėjo iš džiaugsmo ir, be abejo, tuoj pat pasigėrė. Bent jau taip sako vietinės piktos kalbos, nes „šventajame krašte“ (taip sardiniečiai juokaudami keičia „Terra Sarda“ į „Terra Santa“) kaimyninių namų gyventojai ne visada randa gerų žodžių vienas kitam.
Sardiniečiai, kaip niekas kitas, daug žino apie alkoholį, nes vario amžiuje buvo priklausomi nuo alaus ir išmoko gaminti vyną daugiau nei prieš tris tūkstančius metų. Be to, remiantis oficialia statistika, mažosios salos gyventojai geria dvigubai daugiau alaus nei visa Italija. Salų gyventojai su charakteriu. Šiaip ar taip, salų gyventojų nepasitikėjimas savimi yra aukštas, įskaitant „tuos iš žemyno“, nes per ilgus žemės gyvavimo metus jie įprato prie susiskaldymo ir nesantaikos.
Faktas yra tas, kad praeityje Sardinija valde Ispanijos karūna o taip pat ir arabai. Kai kurie vietiniai gyventojai vis dar prisimena, kad Sardegna no est Italia. Šiuolaikinėje Italijoje daugybė „bato“ valstybių susivienijo tik 1861 m.
Istoriškai sardai pirmenybę teikė gyvenimui salos viduje, o ne pakrantėje, ir tai taip pat turi savo paaiškinimą. Taigi vietos gyventojams buvo lengviau pasislėpti nuo nepažįstamų žmonių, atkeliavusių jūra. Visų pirma saloje yra finikiečių ir, žinoma, romėnų pėdsakų. Posakis „sardoniškas juokas“ taip pat reiškia Sardiniją. Prieš egzekuciją sardas turėjo karčiai juoktis vykdytojų akivaizdoje, slėpdamos bet kokias kitas emocijas. Atsisakymas Sardinijoje visada buvo laikomas gėda. „Laukiniai žmonės“ nepakluso ir ekonomiškai nesidomėjo įsibrovėliais. Galų gale krantuose viešpatavo romėnai, atsiriboję nuo salos centro.
Šiuo atžvilgiu Sardinijoje nėra specialių žvejybos tradicijų, o aviganis laikomas „tikru“ sardiniečiu. Kalnuose su neribotu kiekiu žolės, avys ir ožkos jaučiasi puikiai. Šie gyvūnai šimtmečius maitino vietinius gyventojus ir iki šiol čia gyvena apie tris milijonus avių – beveik dvigubai daugiau nei žmonių.
Daugeliui pagyvenusių vyrų, kurie vėliau ėmėsi kitos veiklos, vaikystėje teko dirbti piemenėms. Jie per dieną nuėjdavo iki keturiasdešimties kilometrų, miegojo po atviru dangumi ir, žinoma, valgė sūrį, dažnai net be duonos. Senovėje piemuo galėjo turėti iki trijų šimtų avių, ir visada šalia buvo ,,geras kolega“, pasiruošęs atimti nedidelę bandos dalį, kuri blogai prižiūrima.
Sardinietės yra labai spalvingos ir stiprios valios moterys. Matriarchatas, kurio pėdsakų archeologai aptinka Viduržemio jūroje ir kuris, atrodo, neaplenkė senovės sardų, yra giliai įsišaknijusi šiuolaikinių salos gyventojų galvose ir širdyse. Istoriškai ši struktūra buvo paaiškinta jų tradicinės ekonomikos principais, daugiausia grindžiamais avių auginimu. Taigi vyrai dienas turėjo praleisti kalnų ganyklose, o moterys valdė miestus ir kaimus. Be to, jie dažnai užsiiminėjo kitomis tipiškomis vyrų profesijomis, pavyzdžiui, dirbo batsiuviais, kalnakasiais ir net vadovavo švietimo įstaigoms.
Kartą vietos kultūros ekspertas man paaiškino, kad matriarchatas taip pat paaiškina, kad Sardinijoje mafijos nebuvo. Anot jo, mafija egzistuoja tik patriarchalinėse kultūrose. Pavyzdžiui, italų mafija yra stipri šalies žemyninės dalies pietuose ir Sicilijoje. Pastaroji keletą šimtmečių buvo paveikta arabų, per kurią siciliečiai gerai suprato, kad gėda buvo nuplaunama krauju ir absorbavo arabų požiūrį į tam tikras lyčių problemas. Be to, pati mafijos sąvoka suponuoja tam tikrą darną, o Sardinijoje gerai žinoma, kad kai kuriems verslams „neužtenka vieno žmogaus, o dviejų jau yra per daug“.
Vis dėlto …
Nepaisant to, kad mafija nebuvo pastebėta Sardinijoje, keršto sąvoka yra gerai žinoma vietos gyventojams. Ir būtent moterys visada buvo šeimos atminties sergėtojos ir griežtai stebėjo, ar vendetas patenkintas. Šeimos moterų prašymu ir gavus leidimą, kiti sardiniečiai galėjo rasti galimybę prisiminti senus genties įžeidimus. Tada prasidėjo įniršis, kurio kruvinas takas galėjo driektis per kelias kartas.
Apdairesni jaunieji vis dėlto vedė gražias sardines. Ir net šiais laikais pakankamas skaičius vietinių gyventojų yra katalikai. Katalikų bažnyčia, beje, tyliai vainikuoja skirtingų religijų atstovus. Ši ceremonija vadinama rito misto.
Tokį atsidavimą Vatikanui Sardai pirmiausia paaiškina tuo, kad maždaug tris šimtmečius jie buvo Ispanijos karūnos valdžioje. „Ispanai yra fanatikai“, lengvomis monarchų Izabelės ir Ferdinando rankomis inkvizicija išvyko į Europą.
„Jei norite suprasti kitą, pasidalykite su juo maistu“
Iki šios dienos pietų katalikai daro nuodėmė : persivalgo. Gavėnios metu jiems užtenka tik atsisakyti mėsos penktadieniais. Paprastai jie tai pakeičia jūrinėmis žuvimis, dešimtimis rūšių sūrių ir dar daugiau. Čia vyrai prie stalo pirmiausia turėtų gauti maisto. Tada jie užims burną ir tai netrukdys svarbiems pokalbiams. Manoma, kad išmintingų žmonų priimtus sprendimus lengviau sužinoti per pilną skrandį.
Nepaisant vietinio riebaus maisto, Sardinija yra viena iš penkių vadinamųjų mėlynųjų zonų pasaulio žemėlapyje. Mėlynosios zonos yra regionai, kuriuose yra didžiausia šimtamečių žmonių koncentracija. Tradicinis vyresnių sardiniečių maistas yra avies pieno sūriai. Sūrio gabalas, o geriau ne vienas, baigiasi bet koks maitinimas, net ir gerame restorane po žuvies patiekalų. „Na, mes esame iš salos širdies, mes negalime kitaip“. Jei norite suprasti kitą, pasidalykite maistu su juo. Atvėsinta pieno kiauliena su mėtos šakelėmis yra tipiškiausias vietinio patiekalo pavyzdys. Bet buvo atvejų, kai sardiniečiai negalėjo gaminti vienos rūšies mėsos ir virdavo such maschu e su sabateri. Jie į veršelio kuną prikimšdavo aviena, į avį- ožiu, į ožį -triušį, o į triušį- mažą paukščiuką. Visa tai buvo dedama į specialią duobę žemėje, uždėta akmenimis ir iš viršaus uždegama ugnimi, o po 10–12 valandų patiekalas buvo paruoštas. Tokį patiekalą ruošdavo vestuvėms.
Tačiau šią tradiciją sardai prarado prieš 50 metų. Nepaisant to, bet kuris salos gilumoje dirbantis užeigos savininkas pasiūlys jums autentiškesnių patiekalų, ne kaip madingas restoranas pakrantėje. Bebaimių piemenų ir išdidžių namų šeimininkių kraštas suteiks daugiau įžvalgų nei turistiniai paplūdimiai. Todėl Smaragdinė pakrantė ir Tiramisu – tai ne Sardinija. Jei norite suprasti sardiniečius, pabandykite bent jau sebatą ar culurgionis. Tikrai nesigailėsit.
Copyright © 2022 Atrask pasaulį UAB
